Toliaregystė arba hipermetropija – tai akomodacijos sutrikimas, kurio metu sumažėja galimybė ryškiai matyti daiktus, esančius arti. Dažniausiai toliaregystė pasitaiko pas vyresnio amžiaus žmones.
Psichologiniu požiūriu, matymo iš arti sutrikimas gali būti išprovokuotas žmogaus nenoro matyti tai, kas vyksta su juo pačiu. Prieš priimdamas sprendimą, žmogus gali labai ilgai stengtis įvertinti ir pasverti visus rizikos faktorius. Tačiau iš tiesų toks žmogus nesugeba įvertinti situacijos iš esmės.
Toliaregystės atveju, raumenys, keičiantys lęšio išlinkimą, gali prarasti savo lankstumą ir elastingumą dėl to, kad pats žmogus tampa nelankstus, praranda labilumą, ir lieka subjektyvus. Toks žmogus visame kame stengiasi remtis išskirtinai praeities patirtimi.
Įprotis į viską žvelgti iš šalies, realiai stengiantis negyventi savo gyvenimo, trukdo įgyti naujos patirties. Toliaregystės pasireiškimas jauname amžiuje gali byloti apie per didelį kategoriškumą ir idealizmą.
Vyresniame amžiuje toliaregystė tarsi laikoma norma, kaip per gyvenimą įgytos išminties ir patirties rodmuo. Tai byloja, jog žmogus sugeba žvelgti į gyvenimą ir įvykius labiau atsietai, matyti daiktus visumoje, blaiviai priimti ir vertinti globalius įvykius. Tačiau kai kurie psichologai amžinę toliaregystę susieja su žmogaus siekiu nematyti savo senstančio kūno, jo vytimo proceso.
Bet kokiu atveju, norint sumažinti toliaregystės vystymosi riziką, naudinga stengtis žvelgti į gyvenimo dalykus realiai, taip pat stengtis išvengti nereikalingo kategoriškumo savo mąstyme ir elgesyje. Reikėtų būti atviriems naujai patirčiai, nežiūrint į amžių. Taip pat reikia nekritikuoti ir neteisti aplinkinių už jų klaidas.
