Dėl tokių regėjimo sutrikimų, kaip trumparegystė ir toliaregystė, gali būti kaltos ir psichologinės priežastys.
Regėjimas padeda orientuotis mus supančiame pasaulyje, pažinti jį, tačiau be regimojo suvokimo jis dar atlieka ir dvasinio suvokimo vaidmenį. Informacija, kuri mus pasiekia per akis, ateina per mūsų pasaulėžiūros prizmę. Todėl daugelį dalykų mes galime matyti subjektyviai, ne taip, kaip juos mato kiti žmonės.
Asmeninės savybės, emocijos, požiūris į gyvenimą gali įtakoti tai, ką mes matome aplink mus ir taip, kaip mes tai matome. Tokiu būdu emocijos gali įtakoti patį mūsų regėjimą, kartais netgi jį sutrikdyti.
Trumparegystę ir toliaregystę galima laikyti psichosomatinėmis ligomis, nes jų išsivystymui reikšmingą vaidmenį gali vaidinti psichologinės žmogaus nuostatos.
Trumparegystė arba miopija – tai regėjimo aštrumo sutrikimas, kurio metu sumažėja gebėjimas matyti ir skirti daiktus, esančius toliau. Psichologiniu požiūriu, toks regėjimo sutrikimas gali atsirasti dėl žmogaus baimės žvelgti į ateitį.
Jeigu žmogus negali paaiškinti jo gyvenime vykstančių dalykų ir jų priimti, baiminasi dėl to, kas jo laukia ateityje, pas jį atsiranda noras viso to tiesiog nematyti. Žmogus stengiasi sukoncentruoti savo dėmesį į tuo metu vykstančias problemas ir užduotis. Tokia nuostata ir yra trumparegystės pagrindas.
Tam, kad išvengti trumparegystės arba sustabdyti tolesnį regėjimo silpnėjimą, būtina atsisakyti negatyvių nuostatų ir suprasti, jog baimė pasitikti neišvengiamą ateitį daugeliu atvejų yra be jokio pagrindo.
